Apie ramybės paieškas

Karts nuo karto vis dar prigaunu save velnioniškai išsibalansavusią ir trokštančią ne visai logiškų dalykų. Pavyzdžiui, atsigulus į lovą svajoju, kaip štai pagaliau atsigulsiu į lovą ir pagaliau galėsiu atsipalaiduoti. Valgydama šokoladą svajoju apie šokoladą. Būdama namie trokštu kuo greičiau grįžti namo.

Be abejonės, tokio išsibalansavimo pagrindu dažniausiai tampa nerimas be jokios akivaizdžios priežasties. Bandydavau kaltinti tą dieną skrandyje „sumiksuotą“ maistą. Arba miego trūkumą. Arba nuovargį darbe. Arba metų laiką / mėnulio fazę / savaitės dieną / hormonų svyravimus ir t.t. Tačiau nerimas yra tarsi kokia fone veikianti programa, kurios taip lengvai nė neišjungsi. Kodėl? Nes realiai neturi nuovokos, kur ir kokiais būdais tai padaryti, kurie mygtukai ar laideliai atsakingi už jo veikimą.

Jau seniai supratau, jog mintys – lyg Pandoros skrynia. Tačiau nuo supratimo iki tikro suvokimo dar turėjo praeiti nemažai laiko.

Ir vis tik – geriau vėliau, nei niekad. Pasirodo, vidinė ramybė nereikalauja specialių alchemijos paslapčių, įkandamų tik išrinktiesiems. Nereikalauja netgi šešiaženklės sumos banko sąskaitoje ar nepriekaištingos išvaizdos. Ne. Viskas, ko jai pakanka, tai:

  • Nesureikšminti problemų ir įvykių

    Nesakau – ignoruoti. Tiesiog nesureikšminti. Natūralu, jog kiekvienas susiduriam su įvairiausiais iššūkiais ir problemomis – vienam pasaulio pabaiga gali tapti augantis svoris ar slenkantys plaukai, kitam – sugedusi mašina ar įtempta situacija darbe.

    Egzistuoja du kraštutiniai reakcijos į susidariusią situaciją variantai – sutelkti visą savo dėmesį ir jėgas į tai, kas vyksta, dar daugiau, paversti tai esmine savo gyvenimo ašimi, arba apsimesti, jog nieko nevyksta ir ignoruoti.

    Pavyzdžiui, kiekvienam sutiktam žmogui skųstis ir pasakoti, kaip prastai atrodai, koks kledaras tavo mašina, kokie nedėkingi tavo darbdaviai. Dieną naktį sukti galvą, kodėl taip atsitiko tau, o ne kaimynui. Tiesiog gyventi susidariusia nedėkinga situacija, kvėpuoti ja vietoj oro, užmirštant viską aplinkui.

    Kitas variantas – apsimesti, jog viskas yra gerai. Svarstyklės sugedusios (o rūbai susitraukė skalbiant); sezoninis (!) plaukų slinkimas yra natūralus reiškinys; mašina jau ilgą laiką kvailioja, bet tiek važiavo, tai velnias negriebs; visuose darbuose sunku ir nėra čia ko maivytis, tiek kentėjau ir dar pakentėsiu, vis tiek nieko geriau nerasiu.

    O yra toks dalykas kaip trečiasis pasirinkimas – arba „aukso viduriukas“ – tai spręsti problemą, nepamirštant, jog gyvenimas susideda ne tik iš vieno aspekto. Pavyzdžiui, pradėti sportuoti ir maitintis sveikiau, bet netapti fanatiku, besižegnojančiu ir bėgančiu tolyn vos išgirdus žodį „skanumynas“ ar „vakarienė mieste“. Pasidaryti būtiniausius tyrimus ir pasirūpinti tinkamomis plaukų priežiūros ir gelbėjimo priemonėmis, bet negaudyti savo „praplikusio pakaušio“ vaizdo vitrinų atspindžiuose. Pagaliau prisiruošti nugabenti mašiną pas patikimus meistrus, užuot žaidus su mirtimi. Liautis kankintis tyloje ir atvirai pasikalbėti su darbdaviu apie susiklosčiusią situaciją ir jos sprendimo būdus.

  • Pagaliau liautis skaičius ir pradėti veikti

    Anksčiau mane iš tiesų džiugindavo platus savigalbos knygų pasirinkimo spektras. Dabar jis mane netgi gąsdina. Prisipažįstu, pati per gyvenimą esu perskaičiusi kalną tokių knygų ir straipsnių, vis tikėdamasi atrasti kažką naujo, naudingo ir fenomenalaus. Kažką, kas greitai ir neskausmingai pakeistų mano gyvenimą į gera. Tačiau – pasiruošk išgirsti siaubingą tiesą – visose knygose pateikiama esmė yra ta pati. Tiesiog vieni autoriai medžiagą pateikia tris kart pervirškintą ir lengvai nuryjamą (populiarioji psichologija), kiti – leidžiasi į terminologines platybes ir mokslinių tyrimų analizę (mokslinė – psichologinė literatūra), treti – sudėtingą medžiagą perteikia savitai, aiškiai, naudingai ir suprantamai, išvengdami rožinių cukrinių pabarstukų (mano manymu, optimaliausias ir kokybiškiausias variantas).

    Dažniausiai tokiose knygose galima aptikti pratimų – iš tiesų naudingų užduočių, kurias turi atlikti pats, pasiėmęs popieriaus ir rašiklį. Tiesą sakant, būtų įdomu sužinoti statistiką, kaip dažnai skaitytojai sąžiningai atlieka užduotis…

    Pati pastebėjau štai ką: daugiausiai (o ir apskritai kažkokios realios, o ne fikcinės) naudos davė tos knygos, su kuriomis dirbau sąžiningai – ne mintyse, ne atmestinai, o paskyrusi tam reikalui atskirą užrašinę. Tačiau čia iškilo kitas ne itin malonus niuansas – pabaigusi vieną knygą, ieškodavau kitos. Nežinau, ar bijojau, jog „išsigaruos“ poveikis, ar vis dar naiviai ieškojau tos „pražiopsotos“ tiesos, kuri apvers mano gyvenimą aukštyn kojom.

    Blaiviai į situaciją įstengiau pažvelgti tik tada, kai iš šalies išgirdau draugišką pastabą: „Kam tu dar skaitai tokias knygas? Juk tiek perskaičius, pati viską dar geriau žinai, tik kažkodėl netaikai gyvenime. Tik skaitai.“

    Kažkur viduje tą seniai žinojau, tik neleidau sau to pripažinti.

    Užtenka perskaityti keletą (ne keliasdešimt) rimtų ir kokybiškų savigalbos knygų, ir pačiam imtis veiksmų. Nes – kad ir kaip būtų liūdna tai pripažinti – vien tik skaitymas gyvenimo nesudėlios į vietas.

    Tikrieji pokyčiai = 10% informacijos + 90% asmeninių pastangų.

  • Leisti sau būti savimi

    Jei paprašyčiau išvardinti dalykus, kuriuos savyje norėtum pakeisti, įtariu, jog sąrašas būtų ne toks jau ir trumpas. O galbūt klystu? Tikiuosi.

    Jei paklaustum artimųjų, ką jie norėtų tavyje pakeisti, kokio ilgio būtų sąrašas? O jei to paklaustum antrosios pusės?

    Liūdna tai pripažinti, tačiau pati savęs nesugebėjau priimti daugybę metų. Vis keikdavau save, jog esu per aukšta, pernelyg moteriško sudėjimo, keistomis (ir kreivokomis) kojomis, pykau ant savo šypsenos, plaukų, veido, balso, eisenos, mąstymo, aprangos stiliaus ir t.t. Pykau net ir ant savo vardo. Ir pavardės.

    Tiesa, aplinkiniai irgi pyko, kai bandydavau kažką pakeisti.

    Beprotiškai dažnai jausdavausi nesaugiai pati su savimi. Ypač – būdama tarp kitų žmonių. Tačiau kuo labiau galvodavau, ar gražiai judu, tuo labiau pindavosi kojos, tuo nerangesnės ir „ilgesnės“ tapdavo mano rankos.

    Tačiau gyvenime neišvengiamai (?) ateina suvokimas, jog mano gyvenimas yra skirtas man. Ne kažkam kitam, o tuo labiau – ne kitų nuomonei.

    (Kaip smagią gynybinę priemonę itin mėgstu lengvą sarkazmą, ir net nebūtinai ištariamą garsiai – pavyzdžiui, užrašai ant rūbų. Savo arsenale jau turiu “Go sit on cactus“ ir “Give a damn ’cause I can“ (ir tam tikrą pirštų kombinaciją rodantis kačiukas fone 🙂 ) Jei rasčiau su užrašu “See if I care“ arba “Black is my happy color“ (nes vis dar sulaukiu pastabų, kad pernelyg tamsiai rengiuosi) – įsigyčiau nedvejodama. Nesu provokatorė, tiesiog mėgstu parodyti “špygą“ tai visuotinei karštinei “Būk normali, būk kaip visi“. Šūkis “Būk savimi“ man gerokai arčiau širdies ir smegenų.)

    Suvokimas, jog esu žmogus, kuris turi teisę pavargti, susirgti, verkti, juoktis ir gyventi pagal savo taisykles. Ir didesnis džiaugsmas už malonumą rengtis, kalbėti, mąstyti, … ir gyventi taip, kaip patinka ir norisi, yra vidinė ramybė, kai žinai, jog elgiesi teisingai ir sąžiningai. Ne prieš kažką. Prieš save.

Anaiptol nepavadinčiau šių trijų aspektų panacėja. Bet jei esi žmogus – siūlau surizikuoti ir pabandyti – o galbūt suveiks?

– – –

Jei turi savų pastebėjimų ir idėjų šia ar kitomis temomis – visuomet esi laukiamas komentaruose veidaknygės profilyje. 😉

 

Iki mielo,

XXI amžiaus Mamutas

Agnietė

KET: kasdienė psichikos duona (2 dalis). Mąstymo klaidos

Tadadadam – štai ir jos. Pagrindinės mąstymo klaidos (arba destruktyvūs mąstymo modeliai, kurie naudos duoda tiek pat, kiek ir atmestinai sukurti daukartinio naudojimo šablonai).

Noriu pabrėžti, jog mąstymo klaidos būdingos anaiptol ne tik tiems, kurie kenčia nuo žemos savivertės ar serga depresija. Jos būdingos iš esmės visiems žmonėms, tik skiriasi jų išreikštumo ir intensyvumo laipsniai.

Taip pat skaidrumo sumetimais norėčiau atkreipti dėmesį, jog straipsnis nėra pažodinis svetimų minčių citavimas, o asmeniškai pervirškinta ir apibendrinta informacija, įgyta ir įsisavinta per ilgą laiką. Visos nurodytos 10 mąstymo klaidų yra oficialiai įvardintos kognityvinės terapijos pradininkų. Vienintelis “Bonus’inis“ (11 punktas) kol kas nėra oficialiai įtrauktas į mąstymo klaidų sąrašą ir yra absoliučiai subjektyvus, tačiau vis tik manau, jog tikrai vertas tame sąraše kada nors teisėtai atsidurti.

TOP 10 (+ vienuolikta dovanų 🙂 )

1. Mąstymo būdas “Viskas arba Nieko“ (Juoda / Balta) –

arba dar vienas perfekcionizmo apibrėžimas.

  •  Arba padarysiu tobulai, arba nedarysiu išvis.
  • Jei rezultatas “labai geras“, o ne “puikus“ – susimoviau.

Prisipažinsiu, mokyklos laikais esu buvusi tokiam etape, kuomet, sužinojusi kontrolinio rezultatus, supykau ant savęs, jog susimoviau. Spėk, kiek tą kartą gavau? 9. Taip, perskaitei teisingai – gavau devynis, o ne dešimt.

2. Perdėtas apibendrinimas (Visada / Niekada) –

arba “Niekada nesakyk niekada“ gentainis.

  •  Jis niekada nepadaro nieko iki galo.
  • Kaip visada, mašina svarbią akimirką neužsiveda.

Siūlau atlikti eksperimentą: stebėti ir fiksuoti, kiek kartų per dieną artimoje aplinkoje išgirsti žodį “visada“ arba “niekada“. O kiek kartų jį ištari pats?

Tik iškart perspėju – pasiruošk suglumimui ir “užsidegusiems“ skruostams – bent man vis dar pasidaro gėda, kuomet prigaunu save galvojančią “Kaip visada viską sugadinau“ arba “Niekada nesugebėsiu x padaryti tinkamai“, tačiau pažvelgusi racionaliai suvokiu, kaip klaikiai kliedžiu. 🙂

3. Proto filtras

arba posakio “Iš musės padarė dramblį“ prosenelis.

Užsimerk ir įsivaizduok stiklinę vandens (jei įgyvendinsi tai realiai – užsidirbsi papildomų karmos taškų). O dabar įlašink į stiklinę rašalo. Ar matai, kas vyksta? Teisingai, – rašalas pamažu okupuoja vandenį. Analogiškai veikia ir proto filtras. Skaidrus vanduo yra tavo mintys. Rašalas – kažin kokia negatyvi detalė (nelaiku prairusios pėdkelnės, “susivėlę“ žodžiai bendraujant su autoritetingu asmeniu, etc), okupuojanti tavo mintis ir sutelkianti dėmesį tik į negatyvius dalykus.

4. Pozityvių dalykų nuvertinimas

arba “džiaugsmo ir savivertės žudikas Nr.1“, ypatingai dažnai aptinkamas frazėje

“Tai nesiskaito“.

Nesvarbu, ką bepadarytum, savo pasiektą rezultatą apibendrini vienu iš dviejų:

a) susimoviau (jeigu rezultatas neatitinka lūkesčių);

b) tai nesiskaito (jei rezultatas išties vykęs).

O kodėl nesiskaito? Nes, jei sugebėjai tai padaryti, vadinasi: “buvo visai lengva; man tiesiog pasisekė; bet kas būtų padaręs tai greičiau ir geriau; etc“.

Beje, ši mąstymo klaida su pasimėgavimu triuškina ir komplimentus –

“Kaip dailiai atrodai! Nauja suknelė?“

“Aiii ne-a, kažkada per išpardavimus pirkau, dabar išsitraukiau iš spintos gilumos, bet kažkaip nebe taip gerai tinka, tikriausiai dėl to, kad papilnėjau..“

5. Skubotas išvadų darymas

arba telepatų-ekstrasensų mūšis kasdienybėje.

a) minčių skaitymas

“Jis šįvakar toks tylus ir į mane nekreipia dėmesio… Tikriausiai nebemyli. Arba susirado kitą ir dabar jaučiasi beviltiškai kaltas ir bijo mano reakcijos…“ – svarsto žmona, akimis varstydama iš darbo po velnioniškai sunkios dienos grįžusį vyrą.

Telepatija suveikia ir tuomet, kai užsisvajojęs pažįstamas prasilenkia nė nepasisveikinęs (“Jis manęs nė pažinti nebenori!“) ar dėl technologinių trikdžių pasimeta laiškai ar žinutės (“Aha, pradėjo ignoruoti… Vadinasi, tiek ir terūpėjau“). Juk kam klausti ar bandyti išsiaiškinti? Gerokai paprasčiau “perskaityti“ mintis ir kankintis iki begalybės.

b) ateities numatymas

Kažkada įmonės vadovas, kyštelėjęs galvą pro duris, pakvietė po penkiolikos minučių ateiti pas jį į kabinetą. Pamenu, kaip visa nutirpau, o mintyse nusidriekė visas ateities scenarijus: nepateisinau lūkesčių, todėl dabar mane atleis iš darbo. Visi mane pasmerks ir nusivils. Be to, santaupų nėra tiek jau daug, todėl greitai nebeturėsiu pinigų mokesčiams ir maistui. Mintyse jau svarsčiau, kokį darbą galėčiau susirasti pakankamai greitai, kad nereikėtų drastiškai veržtis diržo, ir kokiose internetinėse svetainėse paieška būtų efektyviausia.

Taip, – visa tai mano galvoje įvyko per mažiau nei penkiolika minučių.

Kai drebančiomis kojomis įslinkau į direktoriaus kabinetą ir beviltiškai klestelėjau ant kėdės, vis dar sunkiai suvaldžiau visas tas mintis, nors kaip įmanydama stengiausi susitaikyti, nusiraminti ir atlaikyti situaciją stoiškai.

Ir štai ji – tiesos akimirka. Pasirodo, jog tai turėjo būti tiesiog pasitarimas apie naujas darbo kryptis ir jų efektyvumo didinimą. O atmintin vis dar įstrigęs tas įdėmus žvilgsnis ir klausimas “Ar viskas gerai? Gal dabar nevisai tinkamas metas? Jei nori, galim paskirti kitą laiką.“ Nesu tikra, ar įmanoma žodžiais apsakyti tą užplūdusį begalinio palengvėjimo jausmą. 🙂

6. Sureikšminimas ir sumenkinimas

arba žaidimas su žiūronais.

Žiūrint pro vieną žiūrono galą (į kitus žmones ir jų pasiekimus ir/arba į savo trūkumus ir padarytas klaidas) – vaizdas gerokai “išsipučia“ ir atrodo gerokai įspūdingesnis.

Tačiau žiūrint pro kitą žiūrono galą (į savo pasiekimus ir/arba kitų žmonių klaidas) – vaizdas drastiškai sumenksta, neretai tampa ir vos vos įžiūrimas.

7. Emocinis mąstymas

arba kaip jaučiu, taip ir yra.

  •  Jaučiuosi kaltas – vadinasi padariau kažką blogo.
  • Jaučiuosi niekam tikęs. Vadinasi, esu nieko vertas apgailėtinas žmogus.

Maža to, emocinis mąstymas veikia net ir tuomet, kai ateina mintis:

“Neturiu nuotaikos kažką daryti. Vadinasi, bus geriausia, jei atsigulsiu į lovą ir nieko neveiksiu.“

8. “Turiu, privalau, reikia“

arba musturbacija (must – turiu, privalau).

Teoriškai teiginiai su šiais parazitais (“Turiu sutvarkyti namus“, “Privalau eiti į darbą“, “Reikia pasportuoti“, etc) turėtų motyvuoti… Deja, ilgainiui jie tik dar labiau demotyvuoja ir priverčia jaustis kankiniu ar net “aplinkybių auka“.

Nors iš tiesų tai tėra užsimaskavęs “Noriu-Nenoriu“ žaidimas, apvilktas pernelyg griežtu rūbu. Gerokai efektyviau save motyvuoti pozityviais teiginiais, t.y. “Nenoriu gyventi jovalyne“ pakeisti į “Noriu laiką leisti jaukioje ir tvarkingoje aplinkoje“ (vietoj “Turiu sutvarkyti namus“).

Taip pat: “Noriu dirbti, realizuoti save ir užsidirbti pinigų“; “Noriu sveiko, tvirto ir gražaus kūno“.

9. Etikečių klijavimas ir klaidingas įvardinimas

arba kraštutinė perdėto apibendrinimo forma.

Pavyzdžiui, nusprendei laikytis dietos. Sėkmingai atsilaikei savaitę, ir nutarei leisti sau pasilepinti vienu saldainiu prie kavos. Cukraus ištroškęs organizmas atėmė iš tavęs valią ir štai… “Netyčia“ vietoj vieno saldainio suvalgei penkis. VISKAS! Dieta beviltiškai sugadinta, save apšauki bevaliu apsirijusiu padaru ir… Puoli šluoti viską iš eilės. Nes juk koks skirtumas – jau viską sugadinai, suvalgęs keturiais saldainiais “per daug“.

Žvelgiant iš šono, toks elgesys primena vairuotoją, kurio mašinai nuleido padangą. Vietoj to, kad pakeistų tą vieną padangą ir važiuotų toliau, jis subado ir likusias tris.

10. Personalizavimas

arba “Čia aš dėl visko kaltas“ sindromas.

Velnioniškai lengva yra supainiojus poveikį ir kontroliavimą pasijusti kaltu.

Esi iš tiesų atsakingas, jei kažkam tyčia stipriai trenkei per galvą ir dėl to žmogui klaikiai skauda (arba net prireikia medikų).

Tačiau jei kažkas gatvėje paslydo, nukrito ir susitrenkė galvą – juk tai nėra tavo atsakomybė, tiesa? Lygiai taip pat betiksliška yra prisiimti atsakomybę už kitų žmonių pasirinkimus (skyrybas ar naujas pažintis, apsisprendimą išeiti iš darbo ir pan.) Visuomet gali pasidalyti savo nuomone ir patarimais (jei jie pageidaujami), tačiau prisiimti atsakomybę už galutinį žmogaus žingsnį prilygtų apsimetimui visagaliu, kuris gali viską kontroliuoti.

11. BONUS (kaip koks vienuoliktas Dievo įsakymas)

Niekas nieko neprivalo.

Rimtai. Niekas neprivalo pas tave bėgti vos pamojus piršteliu, daryti dėl tavęs vienokius ar kitokius dalykus. Taip, kiekvienas turėtume mokėti mokesčius ar eiti į darbą, gerbti vienas kitą ir vairuoti atsakingai. Tačiau tai tik teorija – nes realybę kartais matome visai kitokią. Labai žiauriai nuskambės, bet net ir sutuoktinis neprivalo būti tau ištikimas.

Tačiau jei žmonės elgiasi vienaip ar kitaip (taip, kaip mus tinka, patinka ir yra priimtina) – jie taip elgiasi, nes nori taip elgtis. Nes jie gerbia aplinkinius ir save. Būtų kvaila kažko reikalauti iš žmonių, kurie netgi nėra tau teisiškai įsipareigoję. Pavyzdžiui, jei darbdavys nemoka atlyginimo ar nesilaiko darbo sutartyje nurodytų sąlygų – tuomet turi teisę kreiptis į atinkamas institucijas ir gauti tai, kas tau priklauso. Taip pat įmanoma nubausti neatsakingus vairuotojus, kurie pažeidė kelių eismo taisykles.

Tačiau kas apibrėžia, kokios yra draugo, bičiulio, pažįstamo ar sutuoktinio pareigos? Kur kreiptis, jeigu niekas neatbėgo nušluostyti ašarų? O jeigu nenupirko gėlių? O jeigu atmetė kvietimą paplepėti prie kavos puodelio?

Kartais žmonės elgiasi anaiptol ne taip, kaip norėtųsi. Ir jie turi pilną teisę elgtis taip, kaip jiems atrodo geriausia – nes niekas niekam nieko nėra skolingas.

Linkiu tai priimti įsisąmoninti – ir pamatyti visai kitomis spalvomis nušvitusį pasaulį.

– – –

Štai, pasistūmėm dar vienu žingsneliu į priekį. Labai norėčiau užduoti namų darbams stebėti savo mintis ir atpažinti mąstymo klaidas… Bet pats žinai, jog neprivalai to daryti. 🙂  Vis tik raginu bent jau pabandyti – net ir menkiausias įgūdis atpažinti destruktyvius mąstymo šablonus kasdienybėje gerokai palengvins sekantį žingsnį – destruktyvių minčių fiksavimą, registravimą ir neutralizavimą pakeičiant jas racionaliomis. Būk pats sau draugas! 🙂

 

Iki mielo,

XXI amžiaus Mamutas

Agnietė

KET: kasdienė psichikos duona. 1dalis

Tradiciškai, grįžę po atostogų, su kolegomis dalijomės palinkėjimais – kūrybinės sėkmės, įkvėpimo, sveikatos… Ir štai kolega prabilo apie “užburtą streso ratą“ ir kaip svarbu yra išmokti tvarkytis su savo mintimis.

Na, na? Bus įdomu, – sukirbėjo neklusni mano pačios mintis.

Nesu skeptikė – tiesiog man labai įdomu stebėti ir išgirsti, kaip tuos pačius dalykus supranta ir pateikia kiti žmonės. Ypač tuos, į kuriuos aš pati gilinausi ne vienerius metus.

Nesuklydau – tikrai buvo įdomu, tik, deja, labiau neigiama prasme – tą neigiamą atspalvį įnešė aplinkinių reakcija.

Minčių valdymas? Kodėl aš turėčiau dirbti su savo mintimis, kai kitas žmogus mane aprėkė ir įžeidė? Juk čia tas kitas asmuo turėtų labiau valdytis. O apskritai geriausia atleisti ir pamiršti. Ir nesukti sau galvos su neigiamais dalykais.

Tiesą sakant, tokios reakcijos manęs pernelyg nenustebino – kai pirmą kartą artimoje aplinkoje bandžiau papasakoti apie pagrindines mąstymo klaidas (net ne apie minčių registravimo sistemą, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sudėtingoka, nors čia irgi tik pirmas įspūdis – sistema paprasta, tačiau žvėriškai efektyvi, jei tik užsiimsi ja nuoširdžiai), sulaukiau… Na, kaip čia geriau išsireiškus… Mano išsakomų minčių atžvilgiu buvo tiesiog atlaidžiai numota ranka – maždaug, nekvaršink galvos su savo kosmosais. Tą kartą viskas taip ir baigėsi. Tačiau po beveik mėnesio tie patys dalykai (t.y. pagrindinės mąstymo klaidos) buvo publikuotos žurnale. Ir kai netyčia nugirdau, kaip tie patys žmonės, kurie numojo ranka į mano ankstesnį aiškinimą, dabar cituoja žurnale rastą informaciją ir ja dalinasi kaip didžiausiu išminties perlu… Neslėpsiu, iš pradžių sutrikau. Bandžiau įsižeisti, tačiau suėmęs absurdiškas juokas paėmė viršų. 🙂

Iš tiesų, su KET, regis, taip ir yra – kai kažkas tau bando žodžiu paaiškinti visą esmę, arba nesupranti, arba atmeti. Iki kol savomis akimis neperskaitai tos pačios informacijos, neįsigilini ir nepritaikai žinių praktiškai.

Taigi…

Kas per padaras yra KET ir su kokiu padažu jis valgomas?

KET – Kognityvinė Elgesio Terapija.

Užbėgu klausimui už akių. Tai nėra kažkoks “bobulių išmislas“ (nebent tokiu pačiu terminu įvardini ir psichologinius sutrikimus “neturinčius realaus pagrindo“ – depresija, nerimas, panikos atakos, valgymo sutrikimai ir t.t., atsiradę “iš per gero gyvenimo“. Jei taip – priimk mano nuoširdžią užuojautą). Ir taip – KET ilgainiui išsivystė į atskirą psichoterapijos kryptį, kurioje tobulinasi vis didesnė dalis psichikos sveikatos priežiūros specialistų (kitų krypčių psichoterapeutai neretai savanoriškai pabaigia specialius šios krypties mokymus). Visos psichoterapijos kryptys yra naudingos ir reikalingos, kaip ir ilgalaikė psichoanalizė, reikia tiesiog atrasti sau priimtiniausią kryptį ir specialistą. Tačiau kognityvinė elgesio terapija yra tarsi ta greitojo poveikio piliulė, kuri padeda susitvarkyti su savimi čia ir dabar. Žinoma, kartais išties kone žūtbūtinai reikalinga per kelerius psichoterapijos metus prisikasti prie visų savo problemų šaknų (pvz. nelaimingos vaikystės ir pan.), viską išnarstyti ir paleisti, idant galėtum judėti pirmyn. It’s okey. Bet jei neišmoksi valdyti savo minčių ir reakcijų, kaži, ar gyvenimo kokybė pagerės taip greitai, kaip norėtųsi.

KET pagrindas ir esmė yra ši: mūsų savijautą (psichologinę ir net fizinę), reakcijas ir elgesį nulemia mūsų automatinės MINTYS. Taip – tie mažyčiai padarėliai, kurie nesvietišku greičiu keičia vienas kitą mūsų galvose.

– – –

Pamenu, kai pirmą kartą susidūriau su šios krypties specialiste. Iki tol nebuvau nė girdėjusi apie tokį dalyką. Ir po trumpos įžangos, gavusi namų darbų “Savaitę laiko fiksuoti į galvą ateinančias mintis“, sutrikau. Neišdrįsau paklausti, kokias mintis ji turi omeny, tad… Stengiausi generuoti ir pasižymėti kokias įdomias, neįprastas ir originalias idėjas.

O dievai, kaip gardžiai mes abi juokėmės per sekantį susitikimą! 🙂 Tą kartą ji nenorėjo apkrauti manęs pernelyg dideliu kiekiu informacijos, tad nė nepaminėjo termino “automatinės mintys“, o aš nė neišdrįsau pasitikslinti, kaip teisingai atlikti tuos namų darbus.

– – –

Taigi, automatinės mintys. Šiuo metu man asmeniškai jos labiausiai asocijuojasi su šaudymu iš automato video žaidimuose – pamatęs priešą, paleidi į jį kulkų seriją. Jei priešas stipresnis arba su šarvais (arba pats vis dar esi naujokas), kulkų paleidžiama gerokai daugiau, nei įprastai.

O dabar metas pažvelgti, kaip automatinės mintys veikia realybėje.

Situacija nr.1

Tarkim, esi darbe, dabar pietų metas. Dėl kokių nors nereikšmingų priežasčių (kolegos papietavo anksčiau / vėliau; išvažiavo pietauti į miestą, etc.) šiandien virtuvėlėje pietauji vienas. Viena ranka (ir akis) užimta veidaknygės naujienų tikrinimu telefone, o kita atsakinga už sklandų pietų suvartojimą. Viskas einasi ganėtinai neblogai, tik staiga… Teeeekšt – apsidrebi džinsus kotletu (pasirodo priešas). Į galvą akimirksniu pradeda lįsti mintys: “koks aš kerėpla“, “aš visiškas nevykėlis“, “aš visuomet apsikvailinu“ ir t.t. (iš automato paleidžiama kulkų serija).

Trumpa situacijos apžvalga, praėjus kelioms minutėms po įvykio:

Subjektyvi:

Apsikvailinau, bet bent jau niekas nematė, o ir dėmė nelabai krinta į akis. Šiandien, matyt, tiesiog ne mano diena.

Objektyvi (kaip tai atrodo iš šono):

Pietaudamas apsidrėbei maistu, nes dėmesį buvai sutelkęs ne į pietavimo procesą, o į telefoną, ir nė nepastebėjai iš šakutės priespaudos baigiančio išsivaduoti kąsnio. Niekas nematė šio incidento, o dėmės ant tamsių džinsų beveik nė nematyti. Sau adresuotos niekinančios mintys lenda į galvą, tačiau jas suvaldyti – pakankamai įmanoma misija. Tarsi tu būtum 7 level’io, o priešas – tik 1-o.

Situacija nr.2

Tarkim, gražiausias vaikinas visame universitete, į kurį spoksodama varvinai seilę ne vieną mėnesį, pagaliau tave pastebėjo ir… Pakvietė į pasimatymą – romantiškai vakarienei prabangiame restorane. Woohoo!

Regis, vakaras prasidėjo puikiai – su prigludusia kremine suknele atrodai fantastiškai, jūs plepat, šypsotės, juokaujat… Viskas atrodo tobula, ir mintyse jau matuojiesi sužadėtuvių žiedą bei renki jūsų būsimiems vaikams vardus.

Ir štai, nusprendusi, jog pats laikas patikrinti savo dviejų valandų pareikalavusio makiažo būklę, o mintyse jau įsivaizduodama, kaip seksualiai siūbuosi klubais eidama link “moterų kambarėlio”, atsiprašai, ir kiek per staigiai pakyli nuo staliuko. (Horizonte šmėkšteli ir pradingsta priešas) Mintyse šiek tiek pabari save už “netobulą” pakilimą, tačiau susitvardžiusi grakščiai pasisuki ant kulniuko ir… atsitrenki tiesiai į užsisvajojusį padavėją, nešiną jūsų staliuko užsakymu. (Pasirodo priešas) Regis, aplinkiniams net suskausta nuo įtampos, iš kelių sekundžių peraugusios į visą amžinybę. O ant tavo suknelės atsiradusi dėmė, regis, niekada nesustos plėstis. Jautiesi ir atrodai kaip pašauta. Arba gėdingai pražiopsojusi mėnesinių pradžią. Ir nors tai tėra tik vynas, o padavėjas jau kelioliktą kartą bando įbrukti į tavo klausos lauką savo atsiprašymą, nuo to tau nė kiek ne lengviau. Nes tai sušiktai prabangus RAUDONAS vynas ant tavo ŠVIESIOS kreminės suknelės per tavo SVAJONIŲ PASIMATYMĄ. Jei galėtum, dabar pat užsimestum nematomumo apsiaustą ir dingtum. Arba tiesiog teleportuotumeisi iš šalies. Arba ištrintum visiems atmintį. Arba atsuktum laiką atgal. Arba numirtum iš gėdos. Deja. Stovi it stulpas ašarų sklidinomis akimis ir čiopčioji, bejėgiškai gaudydama orą. Skausmingos, beviltiškumo ir pykčio persmelktos mintys niokioja taip, tarsi kareivių armija, ginkluota revolveriais, automatais, vinčesteriais, granatomis ir net bazukomis, negailestingai leistų į tavo gležnutį moterišką kūnelį seriją po serijos. “Aš absoliuti nevykėlė”, “klaikiai susimoviau”, “jis nė nebenorės pažvelgti į mano pusę”, “dabar visi iš manęs juoksis”, “kodėl esu tokia apgailėtina”, “dabar esu galutinai pasmerkta iki gyvenimo galo gyventi viena su tuzinu kačių” ir t.t. Realiai čia paminėta tik maža dalis to, kas tokią akimirką gali ateiti į galvą.

Trumpa situacijos apžvalga, praėjus kelioms minutėms po įvykio:

Subjektyvi:

Patyriau didžiausią įmanomą gėdą ir dar savo svajonių vyro akivaizdoje. Dabar tapsiu patyčių objektu. Mano gyvenimas tiesiog žlugęs.

Objektyvi (kaip tai atrodo iš šono):

Per pasimatymą su patraukliu vaikinu prabangiame restorane netyčia atsitrenkei į užsisvajojusį padavėją ir gerokai “pasipuošei” savo šviesią suknelę raudono vyno dėmėmis. Įvykį matė keletas kitų restorano lankytojų, dalis personalo, ir, be abejo, tavo simpatija.

Sau adresuotos niekinančios mintys tokios intensyvios, jog visas tavo gyvenimas šią akimirką atrodo beviltiškai žlugęs. Tarsi tik pradėjusi žaidimą ir nė nenutuokdama apie valdymo subtilybes, turėtum įveikti “bosą” – finalinį (ir patį stipriausią) viso žaidimo priešą.

– – –

Taigi, automatinės mintys – tai tos “kulkos”, kurias smegenys paleidžia… pačios į save. Paprasčiau – tai yra toji pati pirmutinė reakcija į ką tik įvykusią situaciją. Natūralu, jog, kai esi kritikuojamas, apšaukiamas, įžeidžiamas ir pan., arba – pats padarai kokią klaidą ar tiesiog “susimauni” – jautiesi, švelniai tariant, nemaloniai.

Tačiau čia norėčiau šiek tiek stabtelėti.

V. Šekspyras yra išreiškęs tokią mintį:

Nėra nei gerų nei blogų dalykų – mūsų galvojimas paverčia juos tokiais“

Ir jis buvo velnioniškai teisus. O šiek tiek išplečiant mintį – mūsų požiūris į vienus ar kitus dalykus bei situacijas ir nulemia mūsų reakcijos į susiklosčiusią situaciją stiprumą.

Kaip pavyzdžius pateikiau dvi skirtingas, tačiau tuo pat metu ir beveik analogiškas situacijas – abiem atvejais viešoje erdvėje (t. y. ne saugioje namų zonoje) drabužius susitepei maistu.

Esminis skirtumas tas, jog pirmuoju atveju incidento liudininkų nebuvo, o antruoju atveju – liudininkais tapo ne tik pašaliniai žmonės, bet ir žmogus, kuriam iš visų jėgų stengeisi padaryti įspūdį.

„Priešas“ abiem atvejais buvo tas pats, tačiau būtent MINTYS buvo ta „visagalė ranka“, dalijanti ginklus ir šarvus.

– – –

Į kiekvieną situaciją tu gali sureaguoti dvejopai:

A) Trumpam išsimušti iš pusiausvyros, tačiau netrukus ganėtinai greitai nuginkluoti ir įveikti priešą bei grįžti į įprastą gyvenimo tėkmę;

arba

B) Išsimušti iš pusiausvyros ir sukti tas pačias save niekinančias ir smerkiančias mintis begaliniu ratu, šitaip „aprengiant“ priešą dar vienu papildomu šarvų sluoksniu. Ir šiam reiškiniui iš tiesų tinka pavadinimas „Užburtas streso ratas“.

Manau, verta paminėti, jog mūsų lūkesčiai, reikalavimai sau ir požiūris į patį save taip pat atlieka savo vaidmenis šiame rate. Nors jie taip pat tėra tik MINTYS… 🙂

– – –

Tačiau jau girdžiu, kaip ūžia užkaitęs tavo smegenų procesorius, tad, manau, šiam kartui pakaks. Pabaigai – viso šio įrašo reziumė:

  • mūsų mintys nulemia, kaip reaguosime ir elgsimės vienoje ar kitoje situacijoje;

  • jei leisiesi užvaldomas nemalonioje situacijoje aplankiusių automatinių minčių (pvz. „aš visiškas nevykėlis“), įsisuksi į užburtą streso ratą, kurį laikui bėgant nutraukti bus vis sunkiau;

  • mintis įmanoma (ir reikia) sutramdyti. Tačiau apie tai – kitose temos „KET: kasdienė psichikos duona“ dalyse. 😉

Beveik nė neabejoju, jog dabar jautiesi kiek sutrikęs ir nežinantis, ką su perskaityta medžiaga daryti. Tiesą sakant – kol kas nieko. Ši pirmoji dalis yra įvadas ir nedrąsus susipažinimas su kognityvine elgesio terapija. Kitose dalyse (taip, iš viso jų bus bent kelios) pasidalinsiu įgytomis žiniomis apie pagrindines mąstymo klaidas ir jų nelogiškumus, taip pat apie pagrindines minčių valdymo technikas stresinėse situacijose bei kovojant su prokrastinacija.

Jei turi klausimų ar pastebėjimų – mielai lauksiu tavo žinutės komentaruose bei veidaknygės (facebook) profilyje. 🙂

Iki mielo,

XXI amžiaus Mamutas Agnietė

gyvenimas baigėsi, tegyvuoja Gyvenimas

Šiek tiek po vidurnakčio veidaknygės platybėse užmačiau beprotiškai teisingą Valtininko (išties verto dėmesio tinklaraštininko) įžvalgą:

„Nauji metai – naujas etapas!

Netiesa.

Nauji metai yra proga pašvęst.

Naujas etapas prasidės tada,

Kai senasis užknis galutinai.

Taigi, linkiu gerai pašvęst.“

 

Ir iš tiesų – žmonės šventė. O kaip įrodymą, gatvėse paliko gausybę fejerverkų liekanų (a.k.a pakuočių). Tik… Kai kurie šventė kitaip.

Nuo mažumės pamenu, jog prieš vidurnaktį su šeima išeidavom į lauką ir, užvertę galvas, stebėdavom danguje besiskleidžiančias spalvotas puokštes. Ūgtelėjus jau gaudavau ir bengališką ugnelę, kuria galėdavau pamojuoti. Ilgainiui liovėmės ėję į lauką, bet iškišdavom galvas pro balkoną ir stebėdavom fejerverkų šou. Galiausiai stebėjimo vieta persikėlė prie uždaryto virtuvės lango. Pamenu, prieš porą metų, naujuosius sutikom dviese su mama. Vidurnaktį susidaužėm taurėmis – kas šampano, kas sulčių. Jaučiuosi beprotiškai nejaukiai tai prisipažindama, tačiau tąnakt, vidurnaktį, vienintelis mano noras buvo „kad šie metai man būtų paskutiniai“. Jaučiausi įkritusi į labai labai didžiulę duobę, iš kurios jokie fake smile, motyvacinės frazės ar asmeninės pastangos nebepajėgė ištraukti. Tiesą sakant, jau ir nebenorėjau išlipti ir bandyti iš naujo. O kam? Viskas tuo metu atrodė tiesiog per sunku.

Tačiau viskas susiklostė taip, jog sulaukiau ir kitų naujųjų (2017), kuriuos sutikau su draugu ir jo šeima. Šampanas, šypsenos, apsikabinimai ir sveikinimai fejerverkų fone. Atsimenu, kaip sukuždėjau draugui į ausį: „Tegu šitie metai būna kitokie. Tegu jie būna žymiai geresni.“ Prisimenu ir savo ašaras, peraugusias į nevaldomą kūkčiojimą – tokios buvo pirmosios naujai prasidėjusių metų valandos. Apie tai, kokie tie metai buvo, jau rašiau anksčiau. Negaliu pasakyti, ar jie buvo geresni, ar blogesni. Bet kad jie buvo kitokie – neabejotinai. Skausmingai geri – turbūt taip derėtų juos apibūdinti. Nes patys didžiausi ir skausmingiausi išbandymai vedė į geresnę šiandieną.

O šiuos metus pasitikau lygiai taip pat kaip… Kiekvieną kitą pusiaunaktį. Suspėjau praryti visą naująjį „Black Mirror“ sezoną, užkąsdama skrebučiais ir sūriu. Vidurnaktį su draugu pro langą paspoksojom į ore sproginėjančius pinigus (atsiprašau, fejerverkus), ir grįžom atgal prie savų veiklų. Džiaugiuosi, jog ir šiuo klausimu nuomonės neišsiskyrė.

Tiesiog nenorėjau švęsti. O tiksliau – nemačiau tam reikalo. Galbūt taip bandžiau dar ir apsaugoti pačią save – nuo ašarų ir pošventinio splino. Jau tuomet, kai kūčių vakarienei išsiviriau porą kiaušinių, kad skrandis neurgztų, o vėliau, skaitydama Beatos „Vyvenimą“, prie arbatos sudorojau ir mini šakotį, – supratau, jog ir šventės šiemet bus visiškai kitokios. Jei atvirai – ne tokių jų tikėjausi. Ir ne taip viską įsivaizdavau. Bet com’on, tu tikriausiai tikėjaisi švenčių su sniegu, tai… :/ Priimk mano užuojautą ir supratingą paplekšnojimą per petį. Tu ne vienas.

Ir, tiesą sakant, manau, jog toks planas man visai pasiteisino. Jaučiuosi taip, kaip ir kiekvieną sekmadienį (tsss, žinau, jog šiandien pirmadienis, žinau, ir net būdama mažumėlę darboholikė, tuo džiaugiuosi), prieš prasidedant naujai darbo savaitei. Tiesa, gerokai labiau pailsėjusi ir atsigavusi. Ir – yey – pasportavusi. Neįtikinai gera vėl prie šito gėrio sugrįžti.

Galbūt dabar atrodau tau dar didesnė keistuolė. Bet, leisk, išduosiu paslaptį:

Nieko blogo yra kartais leisti sau tiesiog pasirinkti „escape“ variantą, ir nedaryti to, ko nesinori daryti. Ir taip, tai galioja net ir tokiems dalykams, kaip šventės, kurias, regis, visi švenčia, ir dar tave primygtinai ragina tą daryti.

Linkiu drąsos – būti ištikimam. Ne madoms, ne kaprizingiems principams, o sau pačiam.

Linkiu laisvės keistis – nes visuomet išlieka tikimybė, jog kelis, o gal ir daugelį dabartinių savųjų pažiūrų ir įsitikinimų tu tiesiog… išaugsi. Neleisk jiems tapti tavo tramdomaisiais marškiniais. 😉

– – –

Kartais atrodo, jog gyvenimas yra tik tuomet, kai veiki ir patiri kažką įspūdingo ar bent jau įdomaus, kai esi apsuptas draugų, kai šypsaisi apimtas šventinės ekstazės…

Tačiau gyvenimas yra čia ir dabar. Nesvarbu, ar šiuo metu kankiniesi su pernykštėmis pagiriomis, kurpi planus, kaip pagaliau išlipsi iš savo komforto zonos, mintyse renki dovanas sekančios šventėms, ar tiesiog kreivai šypsaisi, skaitydamas šias eilutes. Gyvenimas per didelis, jog sutilptų į tik į „šventes“.

Gyvenimas baigėsi.

Tegyvuoja Gyvenimas.

Iki mielo,

XXI amžiaus Mamutas Agnietė

Nauji metai – nauji… ?

Didysis kalėdinis šurmulys jau liko užnugary, iki naujų – dar kelios dienos. Pats metas dar kartą peržvelgti (o jei buvai nepavyzdingas mokinys – pradėti rašyti) savo ateinančių metų tikslų sąrašą…

Įtariu, jog sąraše bus / turėtų būti bent vienas iš šių tikslų: numesti svorio, pradėti taupyti ir šiaip atsakingiau leisti pinigus, gerti daugiau vandens, pradėti mankštintis, anksčiau keltis, sveikiau maitintis, išmokti planuotis laiką, mesti rūkyti, daugiau keliauti, išmokti naują užsienio kalbą, … , etc.

Leisk paprašyti tavęs vieno dalyko. Dabar pat pridėk ranką prie širdies ir nuoširdžiai savęs paklausk:

Ar tai iš tikrųjų yra tie dalykai, kurių noriu aš pats?

– – –

Įdomioji (liūdnoji) internetinė statistika.

~ 80% tikslų žlunga nė neįpusėjus vasariui.

~ 45% žmonių įstengia laikytis tikslų pusę metų.

~ 8% žmonių pasiekia savo tikslus (laikosi jų visus metus).

– – –

Atvirumo akimirka 1.

Pati esu bandžiusi rašytis tikslus kitiems metams. Kažkuriais metais buvau tam paskyrusi atskirą užrašinę, nes tų tikslų buvo apie 30. Kažkada, netyčia užtikus tuos užrašus, patyriau dvejopus jausmus – gėdą ir nuostabą. Pirmiausia buvo mažumėlę gėda – nes tie tikslai labai greitai nukeliavo užmarštin, ir apie jų įvykdymą nebuvo ne tik kalbos, bet ir minties. Tačiau atidžiau paskaitinėjus apėmė nuostaba – ar aš tikrai maniau, jog visa tai sugebėsiu pasiekti per vienerius metus, ypač kai pati tuo laikotarpiu jaučiausi pakankamai šūdinai? Ir svarbiausia – ar tikrai man viso to reikėjo, ar tiesiog užsibrėžiau daryti tai, ko iš manęs tikisi kiti? Paskutinis „pažaidimas“ su naujametiniais tikslais buvo anais metais – buvau užsibrėžusi nemažą krūvelę visokių iššūkių, kurių, tiesą sakant, dabar nė nepamenu, tik vienas įstrigęs atmintin – pradėti sveikai maitintis. Tad dar gruodžio 31 prisipirkau visokiausių daržovių, šiek tiek vaisių, graikiško jogurto ir pan. Juk privalu tikslo siekti nuo pat pirmų naujųjų metų akimirkų! Nesu tikra, kiek laiko pratempiau su tais salierais, porais, jogurtais ir varškytėmis. Tačiau, berods, po dviejų savaičių, prigavau save kemšančią nuo švenčių likusius saldumynus, o visai netrukus dar ir „netyčia“ užsukau į parduotuvę ir nusipirkau bent kelias plyteles šokolado ir įvairiausių saldainių. Neva „kad būtų, kai prireiks ar užsinorėsiu mažo kąsnelio“. Anaiptol nesididžiuoju tai prisipažindama, tačiau nebebuvo jau tą pačią dieną. :/

– – –

Tikriausiai jau nujauti, kur link suku. Taip, – radikaliai save prievartauti nėra pati geriausia mintis. Pati nuo vaikystės esu saldžiamėgė, ir į tokį staigų ir griežtą saldumynų badą mano organizmas sureagavo kaip į savanorišką viešnagę koncentracijos stovykloje. Iš pradžių bandė susitaikyti. Tačiau vėliau prasidėjo žvėriškas maištas. Labai panašiai atsitinka ir su tikslais, kuriuos užsibrėžei ne dėl to, jog tai tau asmeniškai svarbu ir nuoširdžiai to nori, tačiau tik todėl, jog kiti į tave projektuoja tokius lūkesčius. Net jei tie kiti yra plačioji masė, tau asmeniškai nė nepažįstamos visuomenės dalys.

O jei savęs nuoširdžiai paklaustum, kodėl nori numesti svorio? Nes, nors savame kūne nesijauti blogai ir „nereikalingi“ kilogramai sveikatos būklei įtakos neturi, tačiau visuomenė šaukia, jog tikrai gražus žmogus yra manekeniško lieknumo, o tavo apkūnumas (dažniausiai „tariamas“) ir yra esminė priežastis, kodėl neturi antros pusės?

O kodėl nori mesti rūkyti? Kodėl nori pradėti gerti daugiau vandens? Kodėl nori pradėti taupyti pinigus? Nuoširdžiai, kodėl? Nuo pat mažumės turėtum žinoti, jog kai kurie dalykai / veiksmai yra žalingi / naudingi tavo sveikatai ar gyvenimo būdui ir kokybei. Bet esmė ta, jog tą žinai visus metus. Ir, manau, jau ne vienerius. Ir turėjai pakankamai galimybių situaciją pakeisti, bet noro tam tiesiog buvo per mažai. Tad kodėl nusprendei, jog po naujų yra idealus laikas pradėti keisti savo gyvenimą? O kodėl ne, pavyzdžiui, lapkričio 15 ar rugpjūčio 29?

Nes tuomet nebuvo motyvacijos, štai kodėl. O dabar.. Pati žinai, nauji metai – nauji batai“

Nežinau, kaip yra tavo atveju, bet visais ankstesniais metais mane užplūsdavo pošventinė melancholija. Ir dažniausiai ji prasidėdavo kažkur apie 20xx – 01 – 01, 00:05, kai nutildavo paskutiniai kaprizingų fejerverkų pokšėjimai. Kodėl? Nes jau tada suprasdavau, jog viskas, this is it – grįžtam atgal į pilką kasdienybę. Ir visas ankstesnis kvaitulingas laukimas ir planavimas imdavo atrodyti kaip pigi tragikomedija. Slogutis neretai užsitęsdavo ir iki vasario pabaigos, o tikslai, jei ir būdavo bandomi vykdyti, tai tiesiog iš pareigos, sukandus dantis ir nelyg botagėliu pliaukšint sau per motyvaciją tuo įstabiuoju „juk privalau tai padaryti, jau visiems pasigyriau ir dabar būtų paprasčiausiai gėda viską mesti“. Deja, mano atveju tai yra pati neveiksmingiausia savęs motyvavimo forma.

Todėl ilgainiui išmokau tiesiog nebeįšaldyti savo tikslų kažkokiuose simboliniuose laikotarpiuose. Jei ateina kokia mintis, noras, idėja – tiesiog imu ir darau. Galbūt gyvenime buvo tiesiog pernelyg daug patirties, kaip nesmagu yra laidoti (pvz.) trečiadienio idėjas, įkalintas „nuo pirmadienio pradedu“ gniaužtuose – jos iš to kalėjimo taip ir neišsivaduodavo. Todėl…

– – –

Atvirumo akimirka 2.

Mano metų pradžią tu jau žinai – fiasko su sveika mityba ir winter-time sadness iki vasario. Nors ir tuo laikotarpiu buvo vienokių ar kitokių įvykėlių, tačiau didžiausi pokyčiai prasidėjo antroje kovo pusėje. Taigi, šiemet (įvykiai pateikti ganėtinai atsitiktine eilės tvarka):

  • Išsikrausčiau gyventi savarankiškai. Galbūt vertėtų paminėti du dalykus: 1) niekada lig tol nebuvau gyvenusi atskirai (ligoninė nesiskaito), 2) susiradau butą, jį apžiūrėjau, pasirašiau sutartį ir įsikrausčiau per nepilną savaitę (veiksmas prasidėjo pirmadienį, penktadienį išsivežiau daiktus iš gimtųjų namų, kuriuose praleidau 24 metus).

  • Pasidariau pirmąją gyvenime tattoo.

  • Mažumėlę atsiauginau plaukus (matuojant pagal trumpąjį asimetriško kirpimo šoną, per kiek daugiau nei metus nuo ilgio “iki ausies viršaus“, plaukai užaugo iki pečių. Not so bad, I guess).

  • Po 12 metų pertraukos nuvažiavau prie jūros.

  • Pirmą kartą pabuvau užsienyje (ir visai nesvarbu, jog pirmam kartui man užteko Rygos).

  • Antroje vasaros pusėje įsigijau PS4 ir perėjau (pati) 6 žaidimus + 2 pereiti kartu (co-op). Žinau, jog skaičiai juokingai, galbūt net graudžiai maži, bet kaip tokiai darboholikei (ne tik tiesioginėse darbo pareigose) + knygų žiurkei… Vėlgi, I think it’s not so bad.

  • Pradėjau šiek tiek eksperimentuoti virtuvėje ir bandyti naujus receptus. Didžiausi iššūkiai buvo plikyti sausainiai (istorija nutyli, kiek skardų teko tiesiog negailestingai išmesti) ir tortas (čia jau buvo daugiau baimės negu sudėtingumo, bet, matyt, tokia jau tų pirmų kartų alchemija).

  • Nuo didžiulio streso susirgau netipine anoreksija (tiesa, į gydytojus kreiptis neišdrįsau, nes iki „pilnos teisės“ į juos kreiptis (t. y. per mažo kmi) mane skyrė du kilogramai). Situacija jau kurį laiką gerokai pasitaisiusi, tačiau apie tą siaubą baubą (mitybos sutrikimus) ateityje vis tiek ketinu parašyti atskirai.

  • Įgyvendinau seną svajonę ir pradėjau lankyti dailės mokyklą. Deja, ta svajonė buvo tokia sena ir nukaršusi, jog leidau sau pasielgti sąžiningai prieš pačią save ir po pirmųjų bandymų ganėtinai greitai išsibraukiau iš sąrašų.

  • Išmokau važiuoti dviračiu. Taip, – išmokau. Galbūt dabar prunkšti į delną, kokio velnio to nesimokiau vaikystėje, tad leisk paaiškinti. Vieną ar dvi vasaras ankstyvoje paauglystėje bandžiau važinėtis po sodus, ir visai pusė velnio sekėsi. Tada sekė kelerių metų pertrauka, po kurios, būdama 18, vėl įsidrąsinau pabandyti. Visiškai nepavyko. Tiesą sakant, sekėsi netgi blogiau, nei tuomet, kai tik mokiausi važiuoti pirmą kartą. Ir nuo to laiko (t. y. šešerius metus) slapčia, o kartais ir pusbalsiu, puoselėjau svajonę išmokti važiuoti dviračiu. Išmokti… iš naujo. Šią vasarą tas didysis lūžis pagaliau įvyko, ir jau puoselėju planą kitąmet šiltuoju sezonu būtent dviračio pagalba keliauti į darbą ir iš jo.

  • Kone kardinaliai pakeičiau drabužių spintos turinį. Klasikinius švarkus ir pusamžės mokytojos stiliaus palaidines ilgainiui pakeitė džemperiai su šmaikščiomis aplikacijomis, paprastos aptemptos medvilninės palaidinės, marškiniai ir… suknelės (dėl šito man pačiai vis dar gerokai keista).

  • Atradau naujus žmones, ryšius ir tradicijas. Visos tos pažintys buvo, o kai kurios vis dar yra (yay!) šilumos, išminties, jaukumo ir stiprybės šaltiniai. Ir tai yra neįkainojama.

  • Sportavau, mečiau, vėl sportavau, vėl mečiau, ir vėl ir vėl ir vėl. Dažniausia metimo priežastimi tapdavo fizinės (išsekimas) ir / ar psichologinės (depresija, per aukšti reikalavimai sau) problemos. Tačiau sporto anaiptol neketinu išsižadėti. Taip, beveik prigavai – mintyse kurpiu tokį planą „po švenčių“ pabandyti iš naujo. Labai panašu į naujametinį pažadą, bet… :)
  • Į dienos šviesą išleidau dvidešimt pirmojo amžiaus Mamutą. Kartais man šitas žingsnis atrodo ne ką mažiau beprotiškas nei toks ekstremalus išsikraustymas. Tačiau lygiai kaip ir tada – nenoriu trauktis. O ir nebegaliu. Šią akimirką, kuomet rašau šiuos žodžius, vien veidaknygės bendruomenėje yra 215 sekėjų. Kiek dar yra „neapsiforminusių“ skaitytojų – nežinau. Ir tai yra tiesiog vau. Ačiū Jums.

– – –

Tiesą sakant, man pačiai tai atrodo kiek tirštokai, ypač kaip vieniems metams. Tačiau esmė ne tame.

Esmė ta, jog nė vieno iš šių dalykų neplanavau.

O kai kurių dalykų tikimybė mano gyvenime atrodė išvis gerokai žemiau 0 procentų. Tačiau štai aš čia, su visu tuo džiaugsmų, skausmų ir patirčių bagažu.

– – –

Nesuprask manęs klaidingai – planuoti yra gerai. Dar geriau – kai tie planai atitinka tikruosius tavo norus ir nusistatytą gyvenimo kryptį, kuria norėtum judėti.

Leisk paprašyti tavęs atlikti mažą eksperimentą. Įsivaizduok, jog hacker’is įsilaužė į tavo smegenis ir ištrynė visą informaciją apie tave, kurią esi gavęs… iš kitų. Taigi, niekas gyvenime nėra tau pasakęs, jog esi per storas / neįdomus / per mažai uždirbi / neteisingai darai tą ir aną, bet jeigu išmoktum tą ir dar šitą… Ir niekas nėra tau įveisęs galvoje to parazito, pavadinimu „bet juk tu to nesugebėsi, tai ne tau, tai kvaila, niekas taip nesielgia“. Stop. Tavo mintys yra atviras švarus laukas, ir tu pagaliau girdi pats save. Be jokių pašalinių nuomonių, primestų troškimų ir gyvenimo krypčių.

Ko tuomet imtumeisi?

Ką iš tiesų norėtum pakeisti savo gyvenime?

Kur link krypsta tavo širdis?

Atsakyk į šiuos klausimus ir imkis veiksmų. Tiesiog daryk. Bent jau – pradėk. Ne kitais metais, ne kitą pirmadienį ar kitą mėnesį. Pradėk čia ir dabar. Įvaryta į kampą, motyvacija neturės nei laiko, nei kelių pasprukti.

Pažadu – kai nuoširdžiai susidraugausi su savimi, nebereiks laukti kitų metų, kad kažką keistum. Ilgainiui kiekviena naujai išaušusi diena tau taps lygiai tokia pat svarbia ir puikia proga imti savo gyvenimą į rankas. Tad…

Gero vėjo!

Nuoširdžiai,

XXI amžiaus Mamutas Agnietė

p.s. Jei naujiems metams – nauji “batai“, tebūnie jie būna patogūs, idant galėtum leistis į tolimiausius žygius, ir gražūs (tokie, kokie iš tiesų patinka pirmiausia tau, o ne kažkam kitam) – kad net ir tais momentais, kuomet eisi nunarinęs galvą, pastebėtum bent menkiausią grožio apraišką. 🙂

Kai šventinė nuotaika “deda į krūmus“

Jeigu vis dar manai, jog tikrosios šventės yra tos kelios dienos per metus, kuomet prieššventinė karštinė pasiekia kulminaciją ir štai pagaliau gali įteikti dovanas artimiesiems ir visiems tiems, kuriems “juk turi bent kažką padovanoti“, kai nuo dekoracijų pertekliaus ir kvaitulingo šurmulio galiausiai ima kraujuoti akys ir ausys, o skrandis nuo beviltiško tavo mandagumo reaguojant į visus “Tai negi net nepearagausi? Juk su tokia meile kepiau, taip stengiausi, bet gal labai neskanu, jei nevalgai..“ dabar išgyvena maisto sukeltą komą… Norėčiau pasakyti, jog šis straipsnis ne tau. Tačiau jis skirtas tau. Ypač tau.

– – –

Galbūt nuskambės kiek paradoksaliai, tačiau realus šventės laikas ir asmeninis šventės pojūčio laikas mano gyvenime sutampa retai. Pavyzdžiui, gimtadienį “pajutau“ žvakių šviesoje valgydama gruzdintas bulvytes su būsimu vyru, nors “šventimas“ vyko dviem dienom vėliau – su gausybe sveikinimų, linkėjimų, vaišių stalu ir, žinoma, tortu.

Apskritai, tų “privalomų“ švenčių atžvilgiu jaučiuosi šiek tiek “Grumpy Cat“. Ir šiemet, kai pirmą kartą gyvenime turiu galimybę išvengti namų ir eglutės puošimo, leisiu sau tąja galimybe ir pasinaudoti. Taip, – tai mano pirmosios Kalėdos, kurias sutiksiu gyvendama savarankiškai. Ilgą laiką svarsčiau: “O gal reiktų nusipirkti bent mažą eglutę, juk taip yra priimta…“, nors jaučiausi taip, tarsi būčiau įtraukta į juodąjį šventinės nuotaikos sąrašą – kuomet kalėdinė dvasia keliavo nuo durų prie durų, ir, džiugiai sutikta, įsitaisydavo šilčiausioje namų kertelėje, į mano buveinę ji, regis, nerado kelio. Arba paprasčiausiai, neradusi durų skambučio, nepasivargino pasibelsti. Kad ir kaip bandžiau ją prisivilioti – leidau kalėdines dainas, kepiau imbierinius sausainius, prisipirkau mandarinų, kurie visi drauge, kaip atsidūrė vaisių dubenyje, taip visi kartu sugedę iškeliavo į šiukšliadėžę, – į mano duris ji taip ir nepasibeldė. Nenusispjoviau, tik sušnibždėjau išminties žodžius “let it be, matyt, dėjo į krūmus“, ir nusprendžiau nebeprievartauti pati savęs. Dabar, tiesą sakant, ima juokas iš savo pačios pastangų “elgtis kaip visi“ – jei leidžiu sau būti savimi gerokai didesniuose ir svarbesniuose dalykuose, tai kodėl, po galais, turėčiau apkarstyti namus girliandomis, kad tik “kas nors ko nors blogo nepagalvotų“? Visai neseniai kaip tik išgirdau auksinę mintį: “Jei iš lauko nesimato, kad namai būtų papuošti, vadinasi, juose niekas negyvena“. Oh wait, really? Šiemet man eglutę atstos pirmas gyvenime auginamas kaktusas, kuris jau spėjo išskleisti nuostabaus grožio žiedą. Ir iš lauko jo nesimato… 🙂

Tačiau šį kartą ne apie butaforijas. Šį kartą – apie šventes. Apie tikrąsias šventes ir jų neįkainojamas dovanas.

Prisipažįstu – taip, aš ir pati ilgus metus laukdavau “švenčių“ – tų, kurių šventimas neatrodys keistai iš šalies, t.y. gimtadienių, kalėdų, velykų ir t.t.  Ir ieškodavau progų, kad galėčiau ką nors nustebinti, pradžiuginti ir palepinti. Nuo tradicinių metinių švenčių mano ratas pasipildė vardadieniais, sezonų pradžiomis / pabaigomis (pvz. rudens pradžia ir pan.), vėliau atsirado universalus “paskutinis / pirmas …“ (pvz. paskutinis savaitės pirmadienis), kol galiausiai… Lioviausi ieškojusi kažkokios “realios progos“, ir, jei žmogus vis tiek primygtinai klausia, kodėl čia dabar taip, atsakau, jog tiesiog norėjau palepinti ir pradžiuginti. Ar tam reikia specialios progos?

Iš tiesų jaučiuosi ganėtinai nejaukiai, kuomet atsiduriu tarp žmonių, įsitikinusių, jog užtenka per Kalėdas kitam padovanoti prabangią dovaną, ir “pliusiukas“ bus užskaitytas už visus metus. Įdomi logika, ir jei ji pasiteisintų tokiuose dalykuose, kaip, pavyzdžiui, nuo dūšios “atsimiegoti“ vieną ar dvi paras, ir savaitę laiko bus ramu, arba – “atsivalgyti“, “atsigerti“, “atsikvėpuoti“ etc., ir vėl kurį laiką bus ramybė… Įtariu, jog taip gyventi būtų gerokai paprasčiau. Bet, deja, taip nėra. Miego, maisto, vandens ir visų kitų dalykų mums reikia kasdien. Oro – nepalyginamai dažniau. Tačiau vis dar yra manančių, jog dėmesio, nuoširdumo ir šilumos dozę užtenka it lipšniai seselei “suleisti“ vieną kartą per metus, nors psichologinis artumas, ryšys ir bendrystė yra kasdienė mūsų duona. Ar, bent jau turėtų būti.

“Okey, graži ta vizija, bet nu sorry, čia yra utopija. Jeigu aš kalėdinėms dovanoms taupau daugiau nei pusę metų, tai ką, man apiplėšti banką, kad galėčiau savo artimus žmones džiuginti ir lepinti KASDIEN?“

Girdžiu tave. Ir liūdžiu kartu.

Taip, liūdžiu – nes:

a) tave supa nepataisomi materialistai;

arba

b) vis dar gyveni pusiau užsimerkęs.

Galbūt aš tikrai esu Mamutas, nes man gražiausios ir brangiausios dovanos yra ne tos, kurių kainą galiu patikrinti internete. Ne. Viena brangiausių dovanų – tai atidus kitų žmonių nuoširdumas.

Pabandykim paskaičiuoti. Kiek kainuoja..:

  • tavo šypsena;
  • nuoširdus komplimentas;
  • mažyčiai gerumo gestai (palaikyti duris už tavęs einančiam, autobuse užleisti vietą (jei, žinoma, paties kojos nelinksta iš nuovargio), padaryti kolegai kavos…);
  • nuoširdus pasiteiravimas “kaip laikaisi?“ ir nepertraukiant išklausytas atsakymas;
  • mandagumas (pa / at sisveikinimas, pagarba kito nuomonei);
  • atsiprašymas;
  • žodžiai “ačiū, kad esi“ ir “myliu tave“;
  • jaukūs pašnekesiai prie arbatos;
  • pagalba buityje ir darbuose (neprašytam išplauti indus ar išnešti šiukšles);
  • … ?

Ar tikrai visi šie dalykai akimirksniu prarys tavo viso mėnesio pajamas? 😉

– – –

Kartais man atrodo, jog žmonės pasirenka (?) vieną iš dviejų kelių užaugti – vieni atsitrenkia į skaudžią realybę suvokę, jog Kalėdų Senelis neegzistuoja, vadinasi, viskas yra vienas didelis melas, o žmonės yra niekingi ir žiaurūs, jei tau, tokiam mažam ir patikliam vaikui, taip negailestingai melavo. Ir tokie žmonės didesniu ar mažesniu spinduliu skleidžia savo vidinį liūdesį, įvyniotą į nesibaigiančius reikalavimus ir nepasitenkinimą. Tuo tarpu kiti užauga kažin kaip intuityviai pajautę, jog jau yra pakankamai dideli, jog patys perimtų kasdienio gerumo estafetę.

Ir dar. Jei jautiesi nepasirengęs būti altruistu a.k.a. empatišku ir nuoširdžiu žmogumi, prisimink, jog kiekvieną rytą ar jau įdienojus, vos tik sugrįžti iš sapnų karalystės, tu gauni didžiausią įmanomą dovaną – galimybę pabandyti dar kartą. Taigi, diena iš dienos “aukso puodu“ pirmiausia esi apdovanojamas pats, ir tik tada renkiesi, ar pasidalinsi savo dovana su kitais. Tačiau kaip dažnai tą dovaną, kaip niekam tikusį rakandą, nė nepramerkęs akių jau nukiši į giliausią spintos kertelę?..

– – –

Ir vis dėlto. Kad ir kaip kartais norėtųsi tai paneigti, tačiau esam gyvos socialios būtybės, ir tai, kas vyksta aplinkui, neišvengiamai mus paliečia ir paveikia. Daugiau ar mažiau, tačiau laiko ženklai sutepa mūsų mintis ir kasdienybę nelyg medus ar degutas. Ir, kad ir kaip bandytum pabėgti ir ignoruoti visas šventes ir tradicijas, – visiškai nuo to atsiriboti nepavyks, todėl dalinuosi keletu idėjų, kaip tame šventiniame šurmulyje nesijausti beviltiškai vienišam, liūdnam ir pavargusiam.

Tadadadam:

Praktinė dalis

  • Pirmiausia, “lūžtančio stalo“ sindromas. Ką turiu omeny? Bent perpus sumažinti laiką, skirtą maisto ruošimui. Ir apsiriboti vienu pagrindiniu patiekalu, keliais užkandžiais ir, jei norisi, desertu. Ir, dievaž, palikti tą “tai kodėl nevalgot, negi taip neskanu?“ toli toli už durų. Išvis, rekomenduoju išvežti šitą mąstymo modelį į miško gilumą ir palikti jį įmetus į giliausią pusnį. Ne viena šeimininkė man pritars, jog atėjus į svečius tas nuolatinis lėkščių kišimas panosėn ir raginimas paragauti septintos rūšies užkandžio ar trečios skirtingos rūšies deserto… Labai švelniai tariant, erzina. Ką jau bekalbėti apie tą nuovargio iškankintą veidą ir nervingą lakstymą virtuvėn… Gal čia aš viena esu tokia keistuolė, tačiau į svečius einu ne pavalgyti, o pasibūti kartu ir pasišnekučiuoti. Tačiau paprastai scenarijus (ypač per šventes) išlieka toks pat – nuo valgių gausos lūžtantis stalas ir šmėkščiojantis šeimininkės šešėlis. Įvykstantys pašnekesiai – geriausiu atveju apie politiką, kylančias kainas ir vaikus / anūkus. Atpažįsti situaciją ir pritariamai linkčioji galva? Tai kodėl, po galais, pati elgiesi lygiai taip pat?!

    Iš tiesų labai rekomenduoju išbandyti suneštinių vaišių metodą – tegu kiekvienas atsineša po vieną patiekalą, galbūt netgi – po pusę įprastos porcijos, kitaip sakant – sau ir kaimynui (susitarimo reikalas, ar tai bus desertas, užkandis ar pagrindinis). Ir stalą padengti visiems drauge. Tokie dalykai iš tiesų pralaužia ledus, suartina, suteikia jaukumo ir atveria naujas bei gerokai įdomesnes pokalbių temas ir kryptis. Ir dar geriau: toks elgesys išgelbėja namų šeimininkę nuo sizifiško bėginėjimo tarp virtuvės ir svetainės, o svečius – nuo „maisto komos“ ir draskančios gėdos, kuomet kaip įmanoma lėčiau kramtai kiekvieną kąsnį, kad tik nereiktų praverti burnos ir n-lioktą kartą bandyti pasiteisinti, kodėl nesusirandi normalaus darbo, vis dar nesukūrei šeimos ar nepasistatei namo, nors tavo amžiaus žmones ne tik kad visa tai pasiekę, bet ir spėjo pradžiuginti giminę sveikais raudonskruosčiais anūkais.

  • Dovanoti mažiau materialių daiktų, o daugiauįspūdžių ir teigiamų emocijų. Ir ne tik kitiems. Pirmiausia padovanoti sau. Ir iš tiesų nėra taip svarbu, ar tai būtų kelionė į kitą miestą ar net šalį tiesiog pasižiūrėti į eglutę ir pasivaikščioti po senamiestį, ar pasimėgavimas karšta vonia su mėgstamiausio kvapo putomis, ar nulipdytas sniego senis ir čiuožinėjimas nuo kalniuko.

– – –

Atvirumo minutėlė.

Šie metai, pradedant nuo pavasario, kuomet išsikrausčiau gyventi savarankiškai, buvo toks laikas, kuomet teko pirkti daugybę materialių, apčiuopiamų, kartais net elementariai banalių daiktų – pradedant stalo įrankiais ir lėkštėmis, tęsiant dulkių siurbliu ir žieminiais batais, o kur dar visi kiti buities rakandai. Galbūt tas pirkimo maratonas taip pat prisidėjo prie noro pagaliau atsigręžti (o ne tik akies krašteliu dirsčioti) į tuos dalykus, kurių taip lengvai nenusipirksi. Pavyzdžiui,

Vėlyvą pavasarį padovanojau sau savaitgalį pajūry (prie jūros nebuvau ištisus dvylika metų. Sapnuodavau naktim, tačiau realiai nuvažiuoti taip ir neįstengdavau).

Gimtadienio proga užsiprašiau nuostabios knygos – B.Tiškevič „Vyvenimas“. Kiekviena minutė, praleista ją skaitant, man yra kažkas tokio.

Turbūt pirmą kartą per tris metus išsakiau vadovui, kiek iš tiesų man kainavo atlaikyti visus išbandymus darbe. Tokį atvirumą išprovokavo jo išsakytas pastebėjimas „Man niekad ir nebuvo kilę minties, kad krūvis per didelis, kad tau per sunku ar nesusitvarkysi“. Karts nuo karto vis bandydavau pasakyti, jog pervargau ir tiesiog fiziškai nebespėju. Ir iš tiesų vien per šiuos metus vien darbe dėl klaikaus nuovargio ir bejėgiškumo paslapčiom išliejau tiek ašarų, kad, surinkus visą kiekį ir pridėjus prieskonių, jose būtų buvę galima marinuoti daržoves. Labai daug daržovių. Puikiai žinau, jog atvirumas visur ir visada yra rizikingas. Bet dar didesnė rizika yra kiekvieną mielą dieną save alinti taip, tarsi savanoriškai degintum save atvira liepsna ir plėšytum visą savo organizmą į skutelius vien tam, kad suspėtum atlikti nesibaigiančius darbus. Darbai nesibaigs. Tačiau jėgos gali baigtis greičiau, nei atrodo.

Pagaliau peržiūrėjau Ameliją iš Monmartro. Filmas iš tiesų nuostabus. Nuoširdžiai šypsojausi ir graudinausi, gąsdinančiai ryškiai atpažindama kai kuriuos savo elgesio niuansus, ir, be abejo, negalėdama atsigrožėti Audrey. Tačiau esminis niuansas slypi ne čia. Kažkada paauglystėje draugė pasidalino filmo garso takeliu. Nuo to karto jį perklausiau tiek kartų, jog kaulų čiulpai naktimis patys niūniuodavo tas įstabias melodijas. Maža to, buvau apsikirpusi taip, kaip Amelija (internete buvau mačiusi filmo afišas). Kelis metus saugojau filmą kompiuteryje. Ir štai – gimtadienio proga porai valandų nustūmiau visus darbus šalin, ir pagaliau peržiūrėjau. Tiesą sakant, nežinau, kodėl tiek laiko delsiau. Įtariu, jog paprasčiausiai bijojau susidurti su lūkesčių neatitinkančia „realybe“ ir sudaužyti savo iliuzijas į šipulius. Įvyko priešingai.

Ką jau bekalbėti apie visus naujai susikūrusius, nutrūkusius, atsikūrusius, toliau augančius ir žydinčius ryšius ir tradicijas.

Ir, žinoma, Mamutas ir jo gentainių būrys. Tai yra vau. Tiesiog. (kai kažkas mane labai jautriai užkabina ar paveikia, kartais nesugebu rasti tinkamų žodžių ir pasakyti, kiek daug man tai reiškia. Tad tiesiog ačiū tau, Skaitytojau. Nuoširdžiai ačiū, kad esi.)

– – –

  • Manau, jog labai naudinga yra tiesiog… nuleisti kartelę švenčių atžvilgiu. Nes, bent kiek pati esu patyrusi ir girdėjusi iš aplinkinių, šventės niekuomet nebūna „tobulos“. Dažniausiai neišvengiamai įvyksta kokie nesusipratimai ir nesklandumai, tik skiriasi jų dydis ir mastas. O jų spektras platus – pridega žuvis ar neišsikelia pyragas, mišraine apsidrebi marškinius ar suknelę, kas nors ant baltos staltiesės išverčia vyną, susiplėšai pėdkelnes, tiek tobulini makiažą ir šukuoseną, jog tris kartus tenka viską kapitaliai perdaryti, dovanų gauni ne tai, ko tikėjaisi, kas nors tiek padaugina alkoholio, kad užknarkia tiesiog prie stalo… Šventės neturėtų būti darbas ar varžytuvės, kieno namai gražiau papuošti, skaniau paruošti valgiai, brangesnė dovana, originalesnis sveikinimas ar gražesni drabužiai. Net jei esi ateistas ir Kalėdos tau nereiškia to, ką reiškia krikščionims, tai, pirmiausia, yra šeimos šventė. Ne varžytuvės ar apsirijimo fiesta. Esu beveik garantuota, jog per tą nuolatinį bėgimą, stresą, įtampą ir „pasiruošimo“ darbus nė neradai laiko iš tiesų pasigrožėti žiema, o juolab – akimirką stabtelėti ir pagalvoti, ką tau iš tiesų reiškia šis laikas.
  • Ne kartą teko girdėti, jog žmonės nemėgsta švenčių dėl to, jog per jas jaučiasi beprotiškai vieniši. Žinoma, liūdna, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių kūčių vakarą neturi su kuo susėsti prie bendro stalo. Kaip išeitį tikrai nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti Piemenėlių mišiose. Taip, net ir tuo atveju, jei nesi praktikuojantis krikščionis – tokiu atveju tai bus proga tiesiog pabūti tarp džiugiai nusiteikusių žmonių ir bent trumpam ištrūkti iš vienatvės gniaužtų, nors pro duris ir įžengei vienas. Kas žino, galbūt tai taps gražia tradicija. Kartais išgirstu ir tai, jog žmonėms liūdna, nes neturi kam padovanoti savo gerumo. O ar bandei savo paruoštas vaišes nunešti į Betliejaus valgyklėlę, Caritas ar kitur, kur nepasiturintys ir benamiai susirenka pavalgyti? Tai, regis, smulkmena, bet tokie mažyčiai gerumo gestai ir yra didžių darbų pagrindas ir viena priežasčių, kodėl gyvenimas eina pirmyn. Jei tai atrodo nepakankama, visuomet galima padovanoti mažytę šventę gyvūnų globos įstaigoms, senelių ar vaikų namams. Gerumo nebus per daug. Tik – pasikartosiu – gerumas reikalingas ne tik kartą per metus. Jis reikalingas kasdien.
  • Bonus

    Jau esu rašiusi apie dovanas SAU pačiam, tačiau leisiu sau dar pasikartoti ir pridurti:

    Leisk sau būti.

    Leisk sau pailsėti.

    Ir nepuošti namų, jei nesinori.

    Ir leisk sau pabūti „nemandagus“, pasakydamas „Ne, ačiū. Viskas išties labai skanu, bet aš jau sotus.“ Net jei reikės tai pakartoti penkis kartus iš eilės, kad būtum išgirstas.

    Daugiau stebėk ir mažiau vertink.Leisk sau stabtelėti ir pasidžiaugti šia akimirka. Taip, ji viena iš begalybės, ir galbūt ne tokia, kokios norėtum. Tačiau ilgainiui pastebėsi, jog visas tas duobėtas, vingiuotas, akmenuotas ir pakelėje žydinčiomis gėlėmis pasidabinęs kelias buvo ne veltui. Jei nepatinka etapas, kuriame esi… Tai anaiptol nereiškia, jog tau tiesiog „nenuskilo“, kai kažkas nuo debesies sprendė, kam kokią stovyklavietę paskirti. Tai paprasčiausiai reiškia, jog teks dar šiek tiek paėjėti.

    Vis pamenu tokią iki banalumo nuvalkiotą, bet taiklią mintį:

    Neieškokime kelio į laimę, nes Kelias ir yra Laimė.

    Tad pats metas peržiūrėti savo amuniciją, išmesti tai, ko nebereikia, ir nuoširdžiai pasipildyti atsargas. Nuoširdžiai, nes, galbūt, nuo paskutinės peržiūros tavo skonis ir poreikiai kiek pasikeitė? 🙂

Iki mielo,

XXI a. Mamutas Agnietė

 

Tobuli netobulumai

I want a perfect body,

I want a perfect soul

But I’m a creep

I’m a weirdo

Šią dainą (Radiohead – Creep) paauglystėje perklausiau tiek kartų, jog ji, regis, įsismelkė iki kaulų čiulpų. Tarsi per miglą pamenu, kaip sąsiuvinių paraštėse vis sumirgėdavo mano pakeverzota eilutė „I wish I was special“. Pamenu, kaip kažkada vieną žiemos dieną beprotiškai gražiai snigo, o visus tuos sąsiuvinius su eilėraščiais, piešiniais, mintimis ir nuotraukomis rijo nedidelio, tačiau išbadėjusio lauželio liepsnos. Kodėl? Nes kad ir kaip norėjau būti ypatinga, tokia nesijaučiau.

Laikui bėgant, mane aplankė nušvitimas: jei neturiu pagrindo jaustis ypatinga, tuomet privalau dėti visas pastangas, kad būčiau… Tobula.

Trumpai, tai buvo desperatiška puikybė, sumišusi su klampia neapykanta sau ir poreikiu kažkam kažką įrodyti. Būti „tobula“, idant bent šitaip nusipelnyčiau vietą šiame pasaulyje. Ne po saule. Paprasčiausiai ten, kur esu. Idant įgyčiau „teisę“ į laiką, vandenį, maistą ir orą. Įsivaizduoju, kaip graudžiai ir apgailėtinai tai skamba iš šalies. Žinau, jog būtent taip tuomet ir jaučiausi.

Buvau ta, kuri mokykloje gavusi mažiau nei 9, galėjo apsipilti ašaromis, jog susimovė. Gavusi 10 – tik kreivai šyptelėti, jog nebuvo taip ir sunku, ir apskritai kitiems pavyko tokį rezultatą pasiekti žymiai menkesnėmis pastangomis. Ta, kuri nusprendė „apsidrausti“ ir pasiimti šešis skirtingų dalykų išplėstinius kursus – o jei paskutinę sekundę persigalvosiu, ir vietoj humanitarinės krypties sumanysiu studijuoti tiksliuosius mokslus? Lietuvių ir anglų – savaime suprantama, matematika ir fizika – „apsidraudimui“, istorija – kaip gi be jos?, informatika – įdomu. Manau, vertėtų pridurti, jog taip pat buvau ta, kuri po vienuoliktos klasės žiemos atostogų į gimnaziją nebegrįžo dėl visokeriopo pervargimo.

– – –

Pakalbėkim atvirai. Kiek kartų gyvenime esi melavęs apie priežastis, dėl kurių laiku neatidavei rašto darbo, ataskaitos ar projekto? O apie priežastis, kodėl pavėlavai arba išvis neatėjai į susitikimą? Kiek kartų esi palaidojęs savo idėjas ir svajones, kartais nė nepradėjęs jų įgyvendinti?

Gali neatsakyti. Nes jei esi beviltiškai užkietėjęs perfekcionistas, manau, nė nenorėdamas, tarsi netyčia, pameluotum ir šį sykį. Ak, tas beprotiškas noras gyventi tobulai… Ir ta beprotiška baimė, jog kas nors gali pamatyti bent menkiausią įtrūkimą tavo tobulai nutinkuotoje gyvenimo sienoje.

Ant abiejų rankų pirštų nebesuskaičiuočiau, kiek kartų vien per šiuos metus vos nepavėlavau į darbą ar susitikimus vien dėl to, jog nesusitvarkiau su plaukais (t. y. tiek kartų bandydavau iš jų susukti bent pakenčiamą kuodelį ir iš naujo šukuodavausi, o galiausiai, nusprendus eiti palaidais, tekdavo paskubomis vėl plautis galvą, nes plaukai atrodydavo, švelniai tariant, „sulaižyti“), arba dėl to, jog išeidama norėdavau palikti namus tvarkingus. Kiek kartų dėl tos pačios priežasties išlėkiau iš namų be pusryčių – verčiau patylėsiu. Ką bekalbėti apie „tobulų“ dovanų paieškas, kuomet vos ne paskutinę minutę esu susizgribusi, jog vis dar nė neapsisprendžiau, kuris variantas būtų geriausias; apie visus piešinius, kuriuos tiek dailinau, jog galiausiai sugadindavau ir išmesdavau; apie visas idėjas, kuomet vien obsesiškai preciziško planavimo etape jau imdavau jaustis beviltiškai išsekusi.

Ir visos mano normaliai pavykusios veiklos, darbai ir užsiėmimai būdavo „nepakankamai geri“, o nusisekę dalykai – „nepakankamai tobuli“. Pamenu, kartą specialybės mokytoją esu gerokai prajuokinusi dėl tokio savo požiūrio. Gavau užduotį pagaminti 3D atviruką (iš tos serijos, kuomet atvertus išsilanksto kokia iškili, keliasluoksnė figūra). Nežinau, kiek popieriaus tą kartą sugadinau, kiek ašarų išliejau ir kiek tiksliai sugaišau valandų. Bendrai sudėjus, manau, jog mažiausiai viena diena nuo ryto iki vakaro tikrai buvo paaukota tam reikalui. Nusprendžiau, jog mano atviruko viduje turėtų slėptis trijų sluoksnių žvaigždė. Pamenu, kuomet bandant išpjauti paskutinę detalę, netyčia įpjoviau ne ten, kur reikėjo. Sulaukiau patarimo tiesiog suklijuoti iš vidinės pusės ir nieko nesimatys. Tačiau sukandusi dantis pradėjau darbą iš naujo. Tadadadam – nunešiau darbą mokytojai. Pamenu, kaip ji, neslėpdama susižavėjimo, tepasakė „Tobula. Tiesiog tobula.“ Pamenu, kaip priėjusi pradėjau aiškinti, jog turėjo būti žymiai gražiau, jog štai čia kreiva, čia „nešvarus pjūvis“… Ir pamenu mokytojos juoką, kai suprato, jog aš kalbu rimtai.

Be abejo, vienas iš mano laisvalaikio hobių buvo lyginti save su kitais. Ir, tiesą sakant, tai vykdavo tiesiog automatiškai – gatvėje prasilenkus su kitu žmogumi, ragaujant patiekalus, klausantis istorijų, skaitant straipsnius… Net ir tiesiog sėdint prie stalo. „Ji taip gražiai atrodo / turi tokią puikią figūrą / nuostabius plaukus / puikiai gamina / taip raiškiai pasakoja / taip įspūdingai gyvena / moka taip grakščiai ir kartu atsipalaidavusiai sėdėti / … , o aš… Žmonės be rankų ir kojų kabinasi į gyvenimą, o aš? Net ir turėdama visas galimybes, tiesiog vegetuoju. Kas su manimi negerai? Kodėl visą gyvenimą esu tokia apgailėtina nevykėlė?..“ Tikriausiai nė nereikia pridurti, tačiau pasakysiu: komplimentai mane priversdavo jaustis kalta ir apsimetėle, dažniausiai – tiesiog akimirksniu priešais mane pastatydavo mūro sieną, o galvoje gyvenanti tarakonų kolonija imdavo augti dar didesniu greičiu. Žinoma, padėkodavau, tačiau mintyse kaip mat imdavo suktis „o dievai, matyt, atrodau tokia apgailėtina, jog žmonės prisiverčia mane pagirti tiesiog iš gailesčio.“

– – –

Bičių gyvenimas sukasi apie Motinėlę.

Tarakonų gyvenimas dažniausiai sukasi apie namus, ypač – virtuvę.

Mano gyvenime tarakonai buvo mano mintys.

Jų namai – mano smegenys, o virtuvę atstojo savivertė.

– – –

Na, okey, viskas čia žiauriai atvira, pamokoma ir taip toliau. Bet kas iš to? Žadi tik atvirauti, ar gal pagaliau pasakysi bent kažką realiau pritaikomo man?

Girdžiu tave. Ir jau girdžiu besiveržiantį nusivylimo atodūsį, nes neišgirdai to, ko tikėjaisi. Tačiau vis dėlto, štai keli lifehack’ai.

  • Nepriimk gyvenime visko taip rimtai. Atsipalaiduok! Beveik metai, praleisti depersonalizacijos draugijoje, man aiškiau nei bet kada anksčiau leido suvokti štai ką: žmonės į viską žiūri pernelyg rimtai, ypač ten, kur to reikia mažiausiai. Pasaulis yra tarsi didelė smėlio dėžė, kurioje mes visi žaidžiam, tik augdami prisiimam vis daugiau atsakomybių. Kaip dabar, būdamas „kitame level’yje“, žiūri į vaikus, kurie „draugus“ ir „nedraugus“ renkasi pagal tai, kieno mašinytė ar barbė brangesnė / gražesnė / naujesnė etc.? Ganėtinai juokinga ir neracionalu, tiesa? Tačiau ar neatrodo juokinga, kai, būdamas suaugęs, draugus renkiesi pagal tai, koks jų telefono modelis, automobilio markė, mėgiamiausias drabužių dizaineris ir t.t.? Visom keturiom pritariu draugės išsakytam požiūriui, jog žmoguje gražiausia, patraukliausia ir seksualiausia yra… protas. O visa kita eina ir praeina – jaunatviškai lygi oda, drabužių mados, telefonai beviltiškai „pasensta“ ne tuomet, kai pradeda streikuoti ir vangiai veikti, tačiau tuomet, kai tik prekyboje pasirodo naujesnis modelis. Ar kada pagalvojai, jog jei pagal tokius kriterijus reguliariai „atsijoji“ žmones savo gyvenime, galbūt vieną dieną pats tapsi tuo „atsijotuoju“? Tiesą sakant, to tau ir linkiu. Ir kuo greičiau. Nors ir geliančiai ledinis, tačiau toks „dušas“ dažnai padeda atmerkti akis ir suvokti, jog kuriamuose ryšiuose ir santykiuose tai turėtų būti tie dalykai, apie kuriuos susimąstai nebent iškilus dvidešimt pirmojo amžiaus kontekste paprastai sunkiai suvokiamai situacijai (pvz. jei skubiai nori parodyti nuotrauką velniažin kur esančiam draugui, tačiau šis yra toks užkietėjęs „oldschool’as“, jog vis dar naudoja „knopkinį“ telefoną be prieigos prie jokių messenger’ių ir gmail’ų). Tačiau ir tuo nuoširdžiai rekomenduoju pasinaudoti ne kaip pretekstu nutraukti ryšius, o puikia galimybe ugdyti savo išradingumą ieškant nestandartinių sprendimų.

  • Nustok lyginti save su kitais. Jei kitas žmogus su savo „batais“ nuėjo įspūdingą kelią, dar nereiškia, jog su tavaisiais jis nueitų kažkur kitur, nei kad tu esi dabar. Nustok iš savęs reikalauti to, kas tau ne prie širdies. Juk turėdamas plačią pėdą nesiskolintum siaurapėdžio draugo batų vien todėl, jog jie taip šauniai atrodo, nors tavajai kojai atstoja aukščiausios klasės kankinimų kamerą? Kasdien savo gyvenime stenkis daryti geriausia, ką gali padaryti su turimais ištekliais ir jėgomis. Ir jei tikrai nuoširdžiai susitelksi į tai, kas yra šią akimirką ir ką gali padaryti būtent dabar, o ne kada nors, kai pasieksi tą ir aną ar atrodysi it nužengęs nuo žurnalo viršelio, pažadu, ilgai netruks pastebėti besikalančius pirmuosius naujojo gyvenimo daigelius.

  • Paeksperimentuok – specialiai padaryk ką nors tiesiog taip, jog būtų padaryta. Be jokių dailinimų ir nuglostymų. Ir stebėk, kas atsitiks. Jei atsivers žemė arba visi pasaulio žmonės ims tave badyti pirštais ir šaipytis, jog esi paskutinis nevykėlis – prašau, atsiųsk man oficialų raštą ir pasižadu atlyginti už patirtą moralinę žalą. Tačiau beveik garantuoju, jog nieko matomo nenutiks. Tik viduje jausies visiškai kitaip. Išsigandęs. Sutrikęs. Galbūt netgi nuliūdęs. Tačiau ilgainiui – turėtum pajusti tą išsivadavimo džiaugsmą. Žemai lenkiu galvą, jeigu tau pavyks per save perlipti ir eksperimentą iki galo įgyvendinti iš pirmo karto. Ir lenkiuosi dar žemiau, jei net ir n-ioliktąjį kartą neatsilaikius prieš psichologinių tarakonų ataką, sutelksi jėgas ir bandysi dar ir dar kartą. Kol pavyks.

  • Nuoširdžiai rekomenduoju išsiaiškinti su pačiu savimi (jei reikia – nepabijoti paprašyti ir specialisto pagalbos, idant „užvestų ant kelio“), nuo ko taip nuosekliai desperatiškai bėgi slėptis į perfekcionizmo bunkerį? Kas yra tas siaubas baubas, kuris tarsi su botagu stovi tau už nugaros ir pliekia tave deginančiais kirčiais už kiekvieną netobulumą?

  • Bonus.
    Ar gali atsakyti pirmiausia pats sau, kas yra tobulumas? Koks yra tarptautinis apibrėžtas tobulumo standartas? Ir ar jis atitinka tavąjį suvokimą ir tikrąsias vertybes? Ir ar tikrai tobulumas yra tas tikslas, kurio verta siekti?
    Atsimenu puikų eksperimentą, atliktą su nuotrauka. Iš principo simetrija mums siejasi su tobulumu, argi ne? Tai štai. Pirmasis kadras – originali merginos veido nuotrauka. Tikrai gražios, simpatiškos merginos. Antrasis kadras – fotomontažas, kuriame merginos veidas yra „tobulai“ simetriškas – akys, nosis, šypsena ir t.t. Ir, tiesą sakant, žmogus antroje nuotraukoje atrodė tiesiog… atstumiančiai. Ir netgi labai. Ką noriu tuo pasakyti? Jog dažniausiai būtent mūsų „netobulumai“ yra tai, kas paverčia mus ypatingais ir visomis prasmėmis gražiais.

O kokia tavoji nuomonė – kaip atrodo „tobulas“ gyvenimas? Ir ar tikrai tai yra esminė sąlyga jaustis laimingam ir mėgautis gyvenimu? Po netobulu straipsniu plytinti komentarų erdvė laukia tavęs išskėstomis rankomis. 😉

Iki mielo,

XXI a. Mamutas Agnietė

 

P.S.

Ilgokai svarsčiau, ar verta čia įkelti šio ryto „naujagimį“. Tačiau nemenka dalimi jis yra toji priežastis, kodėl būtent šiandien, o ne, sakykim, po kelių mėnesių, nusprendžiau parašyti apie perfekcionizmo kalėjimą.

*

— girdžiu jas
tas avižomis ir jūros dumbliais
mintančias sirenas
kaip jos krykščia ir murma
besitaškydamos purslais

jaučiu jų plieninius dantis
paskleidžiančius mėšlungio nuodus
mano kojose

girdžiu savo iš pasididžiavimo gergždžiantį balsą

taip, mama, beveik baigiau

ir vieną po kitos
dedu ant lentynos
jas
paneles tobulybes
be menkiausios raukšlelės
įbrėžimo
ar riebalų miligramo

ten turėtų stovėti nublizginti mano gyvenimo trofėjai

– –

kas kartą
iki perregimumo išsekusi
krūpteliu nuo veriančio skausmo
dūžtančioms lėkštėms smingant man į veidą

kas kartą pabundu
realybei švelniai glostant plaukus
ir bučiuojant
nuo praeities vaiduoklių patvinusias akis

2017/12/15